Poezijos šventė „Nešu tau eilėraštį...“

Poezijos mylėtojai ir kūrėjai saulėtą gegužės 21 dienos popietę  rinkosi Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos aktų salėje, kur vyko  5–XII klasių mokinių poezijos šventė „Nešu tau eilėraštį...“. Praėjusių metų pavasarį pirmą kartą organizuotoje poezijos šventėje  nuskambėję  posmai nepaliko abejingų, todėl panašų renginį sumanyta organizuoti ir šiemet. 

Renginio sumanytojoms –  lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms – šiais metais buvo lengviau prikalbinti mokinius, juk ne visi išdrįsta viešai skaityti savo kūrybą, prisipažinti, jog kuria, bet, pernai pasiklausę kitų, drąsiau žengė į sceną. Geri pavyzdžiai įkvepia ir padrąsina – šiemet viešai skaičiusių savo eiles, atskleidusių jausmus buvo žymiai daugiau. Pasiskirsčiusios darbus mokytojos bendravo su kuriančiais  mokiniais, drąsino juos, analizavo jų kūrybą, o atsakingos už scenarijų mokytojos Jolita Žemienė ir Renata Stunžėnienė kartu su mokiniais mąstė, kaip sukurti malonią atmosferą, puikų reginį, nepakartojamas emocijas susirinkusiems į šventę. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja Irena Stuglienė  koordinavo veiklą.

„Nešu tau eilėraštį, / tą mažytį balto debesio namą, / kur gali užėjęs sušilti / ar pabūt su savim...“ – poetės J. Degutytės žodžiais į visus kreipėsi šaunieji renginio vedėjai Gabija ir Vilius. Jie akcentavo, kad poezija yra nuostabus žmogaus kūrinys, gimstantis jautrioje sieloje. Štai ir fotografė Neringa Rekašiūtė, pristatydama savo pirmąją poezijos knygą, sakė: „Poezija – tai mano būdas kalbėtis su savo siela. Tai yra geriausia terapija, giliausias turinys.“ Šiais Neringos žodžiais patikėjome, pasiklausę mokinių kūrybos. Pirmąsias į sceną vedėjai pakvietė penktokes Viktoriją, Emiliją, Kamilę, Justiną, kurios savo nuotaikingais eilėraščiais praskaidrino visų susirinkusių nuotaiką. Pasirodo, mažiesiems kūrėjams labai svarbi knyga, jos skleidžiama šviesa. Tai įrodė penktokai Mariela, Karolis, Silvija, Donatas ir šeštokas Daniil – jie perskaitė ciklą savo sukurtų eilėraščių apie knygą.  

Lietuvių poeto Pauliaus Širvio nuomone, „poezija – tai svajonė, jausmas, muzika, meilė ir neapykanta, nuoširdus vaiko juokas, visa, kas žmogiška...“. Daugybė jausmų ir patirtų išgyvenimų susipynė šeštų klasių mokinių eilėraščiuose – klausėmės Elzės, Agotos, Roksanos, Danilo, Kamilės, Ligitos, Gelmio, Danielės, Augustės, Edgaro, Gabrielės, Orinto, Luko sukurtų eilėraščių, o Gabrielė ir Emilija visus nukėlė į stebuklingą mitologijos pasaulį („Laumių dovanos“ ir „Raganos burtai“). 

Įsiklausykime į anglų rašytojo Čarlzo Dikenso žodžius: „Poezija gyvenimui taip pat būtina kaip scenai šviesa ir muzika. Pašalink iš scenos netikrą išorinį blizgesį, o iš gyvenimo – iliuzijas, ar liks kas nors realaus, dėl ko verta gyventi ir sielotis?“.  Kad mūsų kasdienybę praskaidrina tos vadinamos „iliuzijos“, kūrybos perlai, šviečiantys net tamsiausią naktį, mus įtikino septintokai Joris, Smiltė, Rūta, Kamilė, Denas, Marta, Gabrielė, Deimantė, Austėja, Vismantė, Smiltė, Orestas, Deilana, Stela, Augustas, Gabrielius ir Arianas.

Literatūrologas Vytautas Kubilius rašė, kad greitai skaityti galima tik mokslinę literatūrą, o poeziją skaitome lėtai, į ją reikia įsiklausyti, grįžti ne kartą. Džiugu, kad šiame informacinių technologijų amžiuje yra ir aukštesniųjų klasių gimnazistų, kurie ne tik geba skaityti poeziją, bet ir ją kuria. Gera buvo klausytis gimnazijos  I klasių mokinių: Radvilės, Gabijos R., Brigitos, Patricijos, Arūnės, Gerdos, Gabijos M., Enritos, taip pat II klasių kūrėjų: Ugnės, Karinos, Ramintos, Austėjos – skaitomų eilėraščių. Visus sužavėjo III klasių mokinių: Gusto, Martyno, Modesto, Akvilės, Deimantės – sukurta poetinė kompozicija.

Tarp skaitomų tekstų puikiai įsiliejo muzikos garsai (dėkojame mokytojai Jolitai Budrytei-Abromavičienei ir jos vadovaujamo vokalinio-instrumentinio ansamblio dalyviams), šokio judesiai (ačiū mokytojai Agnei Paulavičienei ir jos vadovaujamo būrelio šokėjoms) – viskas gražiai susipynė į vieną visumą. Karinos ir Geilės atliekamos dainos dar labiau paryškino  šio renginio idėją – klausytis reikia širdimi, tuomet gyventi bus visiems geriau. 

Renginio pabaigoje vedėjai priminė latvių poeto Knuto Skujenieko žodžius: „Kai kasdieniai žodžiai nepadeda, talkon ateina poezija. Ir pasako visa, kas svarbiausia.“ Manau, tai pajuto visi poezijos šventės „Nešu tau eilėraštį...“ dalyviai. Dėkojame kūrėjams, visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo, taip pat klausytojams. Tikimės, jog kitąmet į šią gražią poezijos pavasario šventę susirinks dar daugiau kūrėjų ir žiūrovų.