Poezijos šventė „Nešu tau eilėraštį...“

Poezijos mylėtojai ir kūrėjai gegužės 20 dieną rinkosi Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos aktų salėje, kur vyko 5–XII klasių mokinių poezijos šventė „Nešu tau eilėraštį...“. Prieš porą metų pirmą kartą organizuotoje poezijos šventėje nuskambėję posmai nepaliko abejingų, todėl dabar renginys organizuojamas kasmet.

Renginio sumanytojos – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos – kalbindamos mokinius skaityti savo kūrybą pastebėjo, kad aktyvesni buvo žemesniųjų klasių mokiniai. Pasiskirsčiusios darbus bendravo su kuriančiais mokiniais, drąsino juos, analizavo jų kūrybą, o atsakingos už scenarijų Jolita Žemienė ir Renata Stunžėnienė kartu su mokiniais svarstė, kaip sukurti puikų reginį, nepakartojamas emocijas susirinkusiems į šventę. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Stuglienė koordinavo veiklą.

„Yra šalis, kur upės teka / Linksmai tarp girių ūžiančių / Ir meiliai tarpu savęs šneka / Prie giesmininkų vieversių...“ – poeto P. Vaičaičio žodžiais į visus kreipėsi šauniosios renginio vedėjos Gabija ir Rūta, nes poezijos šventę skyrėme šio kūrėjo 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Poezija yra nuostabus žmogaus kūrinys, gimstantis jautrioje sieloje. Metų poezijos knyga išrinkto rinkinio „Mėlynieji malonumai“ autorė Austėja Jakas sakė: „Poezija man yra dalis mano gyvenimo, tad taip, tai yra būtinybė. Man tai vis dar yra stebuklas, kažkokia paslaptis, kaip žmonės pradeda rašyti poeziją. Vieną dieną tai tiesiog nutinka, imi tai daryti. Man irgi taip nutiko.“

Pirmuosius į sceną vedėjos pakvietė penktokus. Jie savo eilėraščiuose prakalbino pavasarį ir vasarą, apdainavo Lietuvą, pasidalijo svajonėmis ir leidosi į paslaptingą kosmoso pasaulį, o kai kurie kūrybiškai pažvelgė į smagią kasdienybę – net į bananą ar klaustuką! Poezijoje gyvena ir tyliai krintantis sniegas, ir stebuklingas knygų pasaulis, kupinas vaizduotės, svajonių bei paslapčių. Tuo įsitikinome klausydamiesi Tajos eilėraščio „Baltas sniegas“, Arinos – „Knygos burtai“ ir Julijos – „Knygų galia“. Lietuvių poeto Pauliaus Širvio nuomone, „poezija – tai svajonė, jausmas, muzika, meilė ir neapykanta, nuoširdus vaiko juokas, visa, kas žmogiška...“. Daugybė jausmų ir patirtų išgyvenimų susipynė ir šeštų klasių mokinių eilėraščiuose. Septintokų ir devintokų kūryboje skambėjo ypatinga poezijos forma – haiku. Tai trumpas, bet labai talpus eilėraštis, kuriame keli žodžiai gali sukurti visą vaizdą, nuotaiką ar net jausmą. Haiku moko pastebėti akimirką ir joje slypintį grožį.

Gyvenimas – tai nuolatinė tėkmė, kurioje keičiasi akimirkos, jausmai ir patirtys. Kartais ji rami kaip upė, kartais – srauni ir nenuspėjama, tačiau visada vedanti pirmyn. Savo kūrinius tema „Gyvenimo tėkmė“ pristatė aštuntokai. Anglų rašytojas Čarlzas Dikensas rašė: „Poezija gyvenimui taip pat būtina kaip scenai šviesa ir muzika. Pašalink iš scenos netikrą išorinį blizgesį, o iš gyvenimo – iliuzijas, ar liks kas nors realaus, dėl ko verta gyventi ir sielotis?“. Kad mūsų kasdienybę praskaidrina tos vadinamos „iliuzijos“, kūrybos perlai, šviečiantys net tamsiausią naktį, mus įtikino Gabija („Pavasaris“) ir Enrita („Vienatvė“), kurių sukurtuose eilėraščiuose atsiskleidžia gamtos ir vidinio pasaulio jautrumas.

Literatūrologo Vytauto Kubiliaus nuomone, greitai skaityti galima tik mokslinę literatūrą, o poeziją skaitome lėtai, į ją reikia įsiklausyti, grįžti ne kartą. Džiugu, kad šiame informacinių technologijų amžiuje yra ir aukštesniųjų klasių gimnazistų, kurie ne tik geba skaityti poeziją, bet ir ją kuria. Gera buvo klausytis gimnazijos III–IV klasių mokini skaitomų eilėraščių. Tai brandesnė poezija, kurioje atsiskleidžia asmeninės patirtys ir savitas pasaulio matymas.

Tarp skaitomų tekstų puikiai įsiliejo muzikos garsai (dėkojame mokytojai Jolitai Budrytei-Abromavičienei ir jos vadovaujamo vokalinio-instrumentinio ansamblio dalyviams), šokio judesiai (ačiū mokytojai Agnei Paulavičienei ir jos vadovaujamo būrelio šokėjoms) – viskas gražiai susipynė į vieną visumą. Tai dar labiau paryškino šio renginio idėją – klausytis reikia širdimi, tuomet gyventi bus visiems geriau.

Renginio pabaigoje vedėjos akcentavo, kad kiekvienas eilėraštis šiandien buvo tarsi mažas pasaulis su savo šviesa, nuotaika, mintimi, ir jis visada gali būti nešamas kitam žmogui kaip šviesa, šiluma ir kaip mažas gerumo ženklas. Latvių poetas Knutas Skujeniekas sakė: „Kai kasdieniai žodžiai nepadeda, talkon ateina poezija. Ir pasako visa, kas svarbiausia.“ Manome, tai pajuto visi poezijos šventės „Nešu tau eilėraštį...“ dalyviai. Dėkojame kūrėjams, renginio vedėjoms, visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo, taip pat klausytojams.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos