Jei skaitote šį tekstą, žinau, kad Jūsų šeimą užliejo chaoso banga, vadinama EGZAMINAIS. Daugumai jau ima atrodyti, kad išplaukti neįmanoma, belieka išgyventi ir laukti viso to pabaigos. Kai kurie abiturientai užgriuvę knygas visą laiką sėdi prie mokslų, o kiti iš viso nebeprisiverčia dirbti. Su baime stebėdami dažnai besikeičiančias ir vis blogėjančias savo abiturientų nuotaikas, mažėjantį optimizmo jausmą, didėjančią baimę ir nerimą, atsiduriate nepavydėtinoje padėtyje. Nuoširdžiai norėdami padėti savo abiturientams, dažnai ir patys jaučiate didžiulį stresą, todėl renkatės ne visuomet apgalvotas ir ne pačias geriausias pagalbos strategijas. Taigi, pagalbos plano gairės…
Išlikite ramūs. Išgyvendami dėl abituriento dažnai nebepastebite, kaip „apsikrečiate” vaikų jausmais ir darosi nebeaišku, kurie iš jūsų labiau nerimauja dėl egzaminų – ar jūs užsikrečiate abiturianto emocijomis, ar abiturientas – jūsų. Pasakykite sau STOP. Šiuo laikotarpiu jūs turite būti vanduo, kuris užgesina įsiplieskusią ugnį ir realiai vertina situaciją. Susilaikykite nuo noro nuolat priminti apie artėjančius egzaminus ar priekaištauti, kad vaikas nepakankamai mokosi. Esu tikra, jog nėra abituriento, kuris pamirštų apie egzaminus, todėl nuolatinis priminimas nebūtinas. Taip pat nebūtina perdėta globa ir užuojauta, nes taip tik skatinate abiturientus egzaminus vertinti neadekvačiai, suteikiant jiems pernelyg daug reikšmės, priimant kaip neįveikiamą iššūkį. Abiturientai gana gerai moka slėpti savo sunkius jausmus, todėl būna dėkingi tiems suaugusiems, kurie bando atspėti, kas dedasi jų širdyje. Jeigu norite, kad vaikas atsiskleistų, geriausia – atsiskleisti pačiam, o ne tardyti, ar ne? Būtų puiku, jei papasakotumėte vaikui apie tai, kaip patys jautėtės ruošdamiesi svarbiam gyvenimo įvykiui. Vertėtų tiesiog pabūti šalia, pasakyti, „aš suprantu, kaip tau sunku”, apkabinti. Įsidėmėkite – vertingiausia, ką galite padaryti – išlikti ramūs, domėtis, kaip jaučiasi jūsų vaikas, būti pasiruošę padėti, jei jūsų pagalba reikalinga ir laukiama.
Realūs lūkesčiai. Labai dažnai abiturientų stresą padidina per dideli lūkesčiai. Patys egzaminai nėra tokie baisūs, kaip mintis apie tai, kad gali nuvilti savo tėvus… Jei vaikas jaučia, kad iš jo labai daug tikimasi ir jeigu jis tikrai nori patenkinti tuos lūkesčius, be abejo, jis stresuoja daugiau. Patys to nenorėdami, užkraunate vaikui atsakomybę ir už jūsų savijautą. Suprantu, kad visi tėvai nori geriausių įvertinimų, kurie padės įstoti į prestižines specialybes ir didžiuotis savo vaiku, bet… Realių lūkesčių turėjimas yra labia svarbus. Kalbėkitės su vaiku ir skatinkite sau kelti realius tikslus. Diskutuokite, kokį pažymį galima gauti per egzaminą. Kurie egzaminai ir jų balai bus svarbūs, o kuriuos užteks tik išlaikyti. Kur abiturientas gali įstoti, o kur nori. Priminkite, kad egzamino rezultatas 90 procentų yra aiškus jam dar neprasidėjus, nes vaikas mokėsi 12 metų ir tam ruošėsi. Įmanoma, kad gerai pasiruošus ištiks nesėkmė, tačiau vargiai tikėtina, kad būtų atvirkščiai. Taigi gebėjimas pripažinti, kad visi gali klysti ir ne visi turi būti tobuli, jau šiek tiek sumažintų stresą.
Planas B. Nors profesijos rinkimasis sukelia ne tokias aštrias emocijas, kaip egzaminai, iš tiesų jis yra kur kas sunkesnis. Jei šiuo metu esate tie tėvai, kurie dažnai paklausia savo vaiko, kur jis planuoja stoti ir negauna konkretaus atsakymo, būkite ramūs! Tik maža dalis abiturientų gali konkrečiai pasakyti, kur ir ką nori studijuoti. Dabartiniai abiturientai puikiai susigaudo informacijos sraute, bet jų emocijos ir bendravimas dar labai atsilieka nuo tikros suaugusio žmogaus brandos ir patirties. Priklausomai nuo abituriento emocinės brandos, turi skirtis ir jūsų elgesys – vienus abiturientus reikėtų stengtis „paleisti“, suteikti jiems daugiau savarankiškumo, o kitiems jaunuoliams dar reikia šiek tiek padėti susigaudyti jų pačių lūkesčiuose. Akcentuoju žodį padėti. Ne atkalbėti, nuneigti, sumenkinti ar parodyti savo patirtį. Įsivaizduokite, jūsų vaikas praneša, kad nori tapti lakūnu. Žinoma, patirtis leidžia jums įvardinti daug šios profesijos pliusų ir minusų, bet nepamirškite, renkatės ne jūs. Būsite išgirsti tik tada, jei sugebėsite diskutuoti ir neprimesite savo nuomonės kaip vienintelės teisingos. Protingas žingsnis būtų klausti abituriento, kodėl jis galvoja būtent apie šitą profesiją, kokius, jo manymu, reikalingus gebėjimus jis turi, o ko dar reikėtų mokytis, kaip jis įsivaizduoja savo darbo dieną, kokio atlyginimo tikisi ir t.t. O gal jūs pažįstate žmogų, kuris dirba šioje srityje ir galite suorganizuoti savo vaikui susitikimą su juo? Jūsų tikslas – priversti vaiką mąstyti realiai. Perspektyviausiomis laikomos specialybės abiturientus traukia lyg magnetas, susidaro didžiulė konkurencija, tačiau kyla klausimas, ar tos specialybės jiems tinka? Ar abiturientai realiai suvokia, ką mokysis, o po to dirbs? Ar įstoję ten, kur norėjo, nepatirs nusivylimo jausmo? Kartu su vaiku išsinagrinėję visus už ir prieš sudarote galimybę pamatyti ir kitas panašias profesijas, kurios neretai tampa labai patraukliomis alternatyvomis. Taigi, bendromis jėgomis galite sudaryti puikų patrauklių profesijų sąrašą, taip sumažindami neįstojimo į „vienintelę prestižinę“ specialybę galimybę. Juk visų svarbiausia, kad jūsų vaikas gyvenime rastų savo vietą ir jaustųsi gerai.
Ir visgi… Šiuo sudėtingu laikotarpiu būtina stebėti savo vaiką. Pastebėję, kad abiturientas nuolat yra dirglus, paniuręs, neturi motyvacijos mokytis, nenori nieko veikti, jaučiamas destruktyvus elgesys, pasipriešinimas, dažni barniai ir pan., stenkitės kalbėtis ir parodyti, kad jis jums rūpi. Galime tik įsivaizduoti, kiek daug emocijų dabar išgyvena abiturientas. Labai svarbu suteikti progą apie tai kalbėtis ir dalintis savo nerimu. Kartais net ir pasikalbėjus ne visada lengva padėti vaikui. Tuomet gali pagelbėti ir specialistai – laukiu jūsų kasdien iki 14 valandos. Dėl susitikimo galime susitarti elektroniniu paštu: jolitaposiuniene@gmail.com
Psichologė Jolita Pošiūnienė
