„Nešu tau eilėraštį...“ (J. Degutytė)

   Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje – naujų technologijų, informacijos amžiuje, be galo skubame, lekiame ir nepastebime, kaip miško šlaituose nugula debesys žibuoklių, ryškiomis saulėmis paežerėse pražysta purienos, baltą kilimą paskleidžia kiškio kopūstai... Verta sustoti, atidžiau įsižiūrėti ir suvokti, kad akimirka nesikartoja – kitąmet viskas bus kitaip: kitoks žydėjimas, saulėlydis, net paukščių giesmės. Poetiškos sielos žmonės tai geriausiai supranta, o pagauti įkvėpimo visa tai užfiksuoja dailės, muzikos kūriniuose, eilėraščiuose ar poemose...  

   Poezijos mylėtojai ir kūrėjai saulėtą gegužės 2 dienos popietę  rinkosi Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos aktų salėje, kur vyko rajono mokyklų 5–XII klasių mokinių poezijos šventė „Nešu tau eilėraštį“. Renginio sumanytojos – Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, jau senokai puoselėjusios idėją surengti mažytę poezijos pavasario šventę. Tuo labiau, kad ir kuriančių mokinių gimnazijoje nemažai. Ne visi išdrįsta viešai skaityti savo kūrybą, prisipažinti, jog kuria, bet, pasiklausę kitų, greičiausiai kada nors tai padarys ir patys. Pasiskirsčiusios darbus mokytojos kalbino kuriančius mokinius, drąsino juos, analizavo jų kūrybą, o atsakingos už scenarijų mokytojos Jolita Žemienė, Renata Stunžėnienė kartu su mokiniais mąstė, kaip sukurti malonią atmosferą, puikų reginį, nepakartojamas emocijas susirinkusiems į šventę. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja Irena Stuglienė pasirūpino, kad rajono mokyklos būtų informuotos apie šventę, koordinavo veiklą.

   „Nešu tau eilėraštį, / tą mažytį balto debesio namą, / kur gali užėjęs sušilti / ar pabūt su savim...“ – poetės J. Degutytės žodžiais į visus kreipėsi šaunieji renginio vedėjai Ieva ir Emilis. Jie akcentavo, kad poezija yra nuostabus žmogaus kūrinys, gimstantis jautrioje sieloje, pristatė šventės svečius – Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos 6b klasės mokinius Aurijų, Karolį ir Miladą bei jų mokytoją Aliną Krinickienę, taip pat mūsų gimnazijos jaunuosius poetus: penktokus Danielę, Roką, Melaniją, Augustę, Edgarą, Agotą, Roksaną, Kamilę, Rusnę, Godą, Martyną, Marių, Luką, Ligitą, Kamilę, šeštokus Dainių, Smiltę, Jorį, Stelą, Meidą, Smiltę, Deną, Skaistę, Deimantę, Austėją, Vismantę, Martą, devintokus Brigitą, Miglę, Eminą, Marką, Gretą, vienuoliktokes Akvilę, Justiną, Dianą, Ievą. Kurti poeziją, manau, yra stebuklas, o jos klausytis – menas. Gera buvo klausytis skaitomų tekstų, pajusti kiekvieno autoriaus savitumą, perteiktą nuotaiką, išgyvenimus. Gera dar ir todėl, kad visi, susirinkę salėje, išgyveno panašius jausmus, visus siejo meilė poezijai, muzikai, šokiui. Tarp skaitomų tekstų puikiai įsiliejo muzikos garsai (dėkojame kanklininkei Gabijai), šokio judesiai (ačiū Aušrinei, Karinai, Evelinai, Emilij, Eigintui, Tautvydui) – viskas gražiai susipynė į vieną visumą. Eiginto, Emino ir Luko  atliekama daina „Trakų pilis“ pagal Maironio žodžius, gitarų akordai nukėlė į nuostabią Lietuvos vietovę Trakus, į senus ir didingus praeities laikus, o mokinių sukurtas šokis tik sustiprino emocijas klausantis įrašo, kur aktorius Andrius Bialobžeskis skaito Pauliaus Širvio eilėraštį „Aš beržas“.

   Iš renginio vedėjos Ievos lūpų nuskambėjo Marcelijaus Martinaičio žodžiai: „Poezija yra popieriaus lapai, gražiai prirašyti eilutėmis. Poezija yra knygos, į kurias tiesiame ranką, kai gera ar liūdna, arba kai nėra kam tos rankos paduoti. Poezija yra tekstai, mokykloje privalomi skaityti, analizuoti, interpretuoti, įsiminti. Poezija kartais yra nušvitimas, visiška vaizduotės laisvė, kai įgyjamas nuo nieko nepriklausantis  savo asmenybės pajautimas. Pagaliau poezija yra viskas kartu: raidės, žodžiai, eilutės, knygos skaitymas, mokyklinis rašinys, atsiminimas visą gyvenimą, ką buvai perskaitęs. Poezija kartais yra sutrikimas, kai perskaitęs nežinai, ką sakyti apie tave nustebinusį saulėlydį, pamatytus gamtos vaizdus.“ O gal ir nereikia sakyti, nereikia aiškinti, o reikia klausytis ir išgirsti. Manau, tai pajuto visi poezijos šventės „Nešu tau eilėraštį“ dalyviai.

   Renginio pabaigoje direktoriaus pavaduotojos ugdymui Irenos Stuglienės pasakyti jautrūs žodžiai neleidžia meluoti – mokinių kūryba pasiekė klausančiųjų širdis. Įteiktos padėkos – tai paskatinimas nesustoti, kurti ir raginti kitus atsiskleisti. Po tokios gražios sielos šventės gera visiems kartu pasimėgauti puodeliu kavos ir išlieti viduje susikaupusias emocijas. Dėkojame kūrėjams, visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo, taip pat klausytojams. Tikimės, jog ši graži poezijos pavasario šventė taps tradicija.